Šis sezonas jau uždarytas, o prieš akis – bemaž 4 mėnesiai laukimo iki naujojo pradžios. Dar gyvendami paskutiniosiomis sezono akimirkomis, pakalbinome vieną iš Dzūkų Tankų grupuotės lyderių kaip, kada ir kodėl prisijungė prie organizuota „Dainavos“ palaikymo.
Pirmiausia, papasakok, kodėl pasirinkai palaikyti futbolo, o ne krepšinio ar rankinio komandą? Kaip ir kada tapai Dzūkų Tankų dalimi? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?
Nuo mažų dienų dažnai apsilankydavau įvairiose sporto rungtynėse Alytaus mieste. Visada akį patraukdavo aktyvus komandos palaikymas. „Dainavos“ tuo metu nebuvo, apskritai, abejoju, ar tuo metu žinojau apie šią komandą. Pamenu, jog kažkada netyčia apsilankęs Alytaus miesto stadione pamačiau komandą aktyviai palaikančius ir pirotechniką deginančius fanus. Ir visa tai vyko per veteranų rungtynes. Tuo metu nesupratau, kas vyksta, tačiau vėliau pasiskaitinėjęs įvairiuose ultrų forumuose išsiaiškinau, jog tai „Dainavos“ fanai palaiko senjorų komandą. Tuo metu Alytuje ir LFF I lygoje karaliavo „Juodai Raudonų“ palaikomas Alytaus „Alytis“, tad natūralu, jog ir šios komandos rungtynėse apsilankyti teko gana dažnai. Tiesa, kaip pasyviam stebėtojui. Visada norėjau prisijungti prie JR‘ų, tačiau, kaip ir daugeliui jaunuolių, vienam buvo nedrąsu. Galiausiai, paskutiniais komandos egzistencijos metais, būdamas, berods, 12-os metų, nusprendžiau nuvykti į išvyką Jonavoje. Viskas vyko maždaug taip, kaip ir įsivaizdavau, tad su dideliu užsivedimu komandą palaikiau iki pat sezono galo. Po žiemos pertraukos „Alytis“ subyrėjo, o į Alytų sugrįžo FK „Dainava“. Alytaus futbolas susivienijo, tad susivienijo ir fanai. Tuo metu žinojau tik tiek, jog senieji „Dainavos“ fanai ir JR‘ai pasiekė bendrą susitarimą bei pasivadino „Dzūkų Tankais“. Viskas, kas vyko po to iki dabar buvo tikrai puiku – jau nuo pirmosios išvykos mane sužavėjo palaikymas, kurį kūrėme. Viskas atrodė daug rimčiau. Pirmoji pergalė prieš FBK „Kauną“, pirmoji išvyka į Gargždus, kur susitikome su Klaipėdos „Atlantu“. Tai visam gyvenimui įstrigo atmintyje. Taip pat, pamenu, jog tuo metu labai sužavėjo senųjų „Dainavos“ fanų ištikimybė komandai ir ilgas laukimas, kol ji bus atkurta. Apibendrinant, pirmieji įspūdžiai buvo tik patys geriausi.
Dabar esi vienas iš Dzūkų Tankų grupuotės lyderių. Kiek išvykų per visus tuos metus pavyko pramušti?
Sunku tiksliai atsakyti, nes trečiame sezone nustojau skaičiuoti išvykas. Iš pirmųjų sezonų pamenu tik tiek, jog pirmajame nuvykau į 14–15 išvykų, antrajame, berods, praleidau tik tris ar keturis mačus. Kaip ir minėjau, dabar būtų sunku pasakyti tikslų skaičių, bet šimto, galbūt, dar nebus.
Dažnai imiesi ir tribūnos capo rolės. Ar sunku užvedinėti tribūnos draugus?
Na, šios rolės ėmiausi dar visai neseniai, tad natūralu, jog sekasi tikrai nelengvai. Kadangi DT ne tik tribūna ar būrys žmonių, susirenkančių tik parėkti, o bendruomenė ir šeima, tai viską tik pasunkina. Susirenka ilgai nesimatę žmonės, nori pabendrauti, o kažkas ragina nesustojant skanduoti. Tikiuosi, jog tobulėju ir viskas eina tik į gerą, be to atsiranda ir kitų žmonių, kurie padeda išjudinti net vangiausius tribūnos narius.
Nors kasmet tenka keliauti beveik į tuos pačius miestų ir miestelių stadionus, pasidalink savo asmeniniais įspūdžiais apie įsimintiniausias visų laikų ir šio sezono išvykas.
Pradžiai apie pačius miestus. Pradėt galėčiau nuo neįdomiausio miesto – rinkausi tarp Kauno ir Gargždų, tačiau galiausiai apsistojau ties Kaunu. Dažniausiai lankytis tenka NFA stadione, kur visas garsas skrieja tiesiog į kelią. Taip pat, patirtis rodo, į Kauną pastaruoju metu nuvyksta gana nedidelis DT narių kiekis, nors išvyka yra labai artima. Jeigu kilo klausimas kodėl Gargždai – tiesiog tas miestas yra stipriai pabodęs. Pamenu sezonus, kuomet rungtyniavome A lygoje, o į Gargždus rungtyniauti vykdavo tiek „Atlantas“, tiek „Tauras“. Buvo kažkokia kančia. Mano nuomone, geriausias palaikymo prasme miestas yra Vilnius. Kad ir koks nevykęs būtų LFF stadionas, jame skambame – puikiai. Žmonių – taip pat visada susirenka nemažai, kadangi nemažai raudonai mėlynųjų gyvena sostinėje. Šį teiginį manau puikiai įrodo ir šio sezono rungtynės – akistatose su „Trakais B“ ir ypač „Geležiniu Vilku“ kūrėme turbūt geriausią palaikymą šio sezono išvykos rungtynėse. Kalbant apie įsimintiniausias išvykas, dar ilgai iš galvos neišeis prieš kelerius metus vykusios rungtynės Marijampolėje, kai Arsenijaus Buinickio vedami sulygiavome su Marijampolės „Sūduva“. Pitch invasion’as, pyro, hardbass ir dar ilgai trukęs tūsas Marijampolės stadiono prieigose. Buvo nuostabu. Žinoma, visos kitos išvykos taip pat puikios ir savaip įdomios. Pavyzdžiui, išskirti galėčiau ir praėjusio sezono pirmą išvyką į Gargždus, keliones į Kelmę, Radviliškį. Gaila, jog nepavyko sudalyvauti paskutinėje šio sezono išvykoje, tačiau žinau, jog vyrukai pasismagino iš peties.
Vieša paslaptis, jog Dzūkų Tankai ne tik visur ir visada palaiko „Dainavą“, bet ir antrus metus iš eilės savanoriškai dirba ir rūpinasi komandos komunikacija. Kaip sekasi tai įgyvendinti?
Iš tiesų, džiaugiuosi tuo, ką pasiekėme. Dabar, įsijungus senuosius FK „Dainavos“ įrašus, ima juokas, kuomet komandos komunikacija rūpinomės ne mes, o su tuo sunkiai „sueinantys“ asmenys. Nesumeluosiu sakydamas, jog darbas „Dainavai“, nors ir neapmokamas, yra vienas mylimiausių. Keletas aktyviausiųjų kiek galėdami stengiasi viską padaryti kuo inovatoriškiau ir profesionaliau. Nors kartais pritrūksta laiko ar resursų, stengiamės neatsilikti nuo kitų klubų ir nuolat tobulėjame. Užtenka pažiūrėti į, sakykime, graudžią Alytaus miesto krepšinio komandos, rungtyniaujančios aukščiausioje šalies lygoje, komunikaciją.Tikiu, jog šiuo savanorišku darbu įrodome, jog „Dainava“ yra svarbi visai Alytaus bendruomenei ir tai nėra tik laikinas projektas.
Šiame sezone grupuotės palaikymas neliko neišgirstas ir nuolat sulaukdavo futbolininkų padėkų. Kaip pats vertini fanų santykius su žaidėjais, treneriais? Kuriuos žaidėjus galėtum išskirti kaip fanų mėgstamiausius?
„Dzūkų Tankų“ ir „Dainavos“ žaidėjų tarpusavio santykiai visada buvo neblogi (na, išskyrus padaigio situaciją), o buvę futbolininkai dar ilgai prisimena mūsų grupuotę. Ne išimtis ir šie metai. Nors komandoje turėjome daug naujų futbolininkų, matėme, jog jie visi vertina mūsų kuriamą palaikymą. Imant interviu iš futbolininkų oficialiam klubo puslapiui buvo malonu išgirsti tiek daug pagiriančių žodžių. Smagu, jog neliekame pamiršti. Ištikimiausius ar mėgstamiausius žaidėjus išskirti būtų sunku, visgi „Dainavoje“ žaidėjai keičiasi neretai… Žinoma, visos tribūnos vardu dar kartą dėkoju komandos kapitonui Linui Savastui. Tikiuosi, jog jį „Dainavoje“ išvysime ir kitąmet. Asmeniškai norėčiau padėkoti ir Ilya Tsyvilko bei Lukui Čerkauskui. Tikiuosi, kiti žaidėjai nesupyks, bet šių futbolininkų akyse ir veiksmuose visada mačiau nuoširdumą – tiek didelį ir nuoširdų nusivylimą po pralaimėjimų, tiek patį tikriausią džiaugsmą po pergalių. Nesakau, jog tos ugnelės nebuvo kitų žaidėjų akyse, tiesiog Lukas ir Ilya tai labiausiai parodė. Taip pat norėčiau paminėti ir šiuo metu „Atlante“ rungtyniaujantį Mantą Fridriką. Tai žaidėjas, kuris 2016 metų sezone sukviesdavo komandą padėkoti už palaikymą, kai kai kurie žaidėjai jau kulniuodavo į rūbinę. Labiausiai įsiminė praėjusio sezono rungtynėse Telšiuose, kuomet 8 Dzūkų Tankų aktyviai palaikomi dainaviečiai pralaimėjo rezultatu 0:1 ir patraukė tiesiai į rūbinę. Tuomet savo žodį tarė Mantas, pakvietęs futbolininkus padėkoti mums.
Nors šie metai „Dainavai“, rezultatų prasme, buvo vieni iš sėkmingesnių, ištikimiausių skaičius dažnai nedžiugindavo. Kaip manai, kas tai lėmė? Kaip padidinti šį skaičių?
Sunku pasakyti, kas tai lėmė. Gal kai kuriems atsibodo, kiti tiesiog negalėjo. Prisidėjo ir tai, jog dalis svarbių tribūnos žmonių dabar gyvena užsienyje. Šį sezoną buvo labai prastų rungtynių, pavyzdžiui, tas mačas su „Panevėžiu“, kai susirinko vos 13 veidų. Išvykose skaičius taip pat sumažėjęs. Tenka girdėti, jog reikia naujų vėjų, idėjų. Kiek įmanoma bandome įtraukti naujus žmones į aktyvią veiklą, atrodo, jog tai davė vaisių. Paskutinėse sezono rungtynėse su „Banga“, „Džiugu“, „Tauru“, „Panevėžiu“ kūrėme tikrai puikų palaikymą, buvo daug jaunimo. Vyko tūsas, kurio ir pats, ir visi kiti, buvome pasiilgę. Tikiu, jog tie paskutinėse rungtynėse buvę jaunuoliai tribūnoje apsilankys ir kitame sezone, o tokį palaikymą išvysime ne keliose, o visose rungtynėse.
Ir, pabaigai, ką galėtum pasakyti visiems norintiems, bet dar neišdrįsusiems prisijungti prie Dzūkų Tankų?
Siūlau tiesiog nebijoti. Jei tai nepavyksta – prisijunkite su draugu ar tiesiog parašykite „Dzūkų Tankų“ facebook‘o puslapiui. Aktyviausieji tribūnos žmonės pamatę, jog Jūs norite prisijungti su Jumis susieks asmeniškai. Matydami žmogų, kuris potencialiai gali apsilankyti rungtynėse, visada stengiamės asmeniškai jį pakalbinti, motyvuoti. Taip pat noriu pastebėti, jog tribūna gali padėti susirasti daug puikių naujų pažinčių ir draugų. Tai – nepamirštamas dalykas.
Prisijunk prie Dzūkų Tankų ir palaikyk dainaviečius organizuotai jau kitame sezone!