Interviu su tribūnos senbuviu: nuo ko viskas prasidėjo…

Prieš daugiau nei mėnesį pasibaigęs sezonas šiemet Dzūkų Tankams padovanojo ne vieną džiugią akimirką. Tačiau daugelis dabartinių tribūnos narių sunkiai įsivaizduoja, nuo ko viskas prasidėjo ir brendo iki šių dienų. Dzūkų Tankų grupuotės raida ir istoriniais momentais pasidalinti sutiko vienas vyriausių tribūnos narių J.

Esi vienas iš senosios kartos Dzūkų Tankų atstovų. Pamėgink palyginti dabartinį „Dainavos“ palaikymą su tuo, kokį kurdavote praeityje.
Senasis palaikymo modelis atitiko to laikmečio realijas. Praktiškai nebuvo nei organizuotumo, nei lyderių, kurie temptų tribūną. Besikuriant grupuotei tiesiog perimdavome tuo laikmečiu vyravusias tendencijas ir madas. Dainas nukopijuodavome nuo ultrų scenos senbuvių. Galima sakyti, jog tuomet praktiškai visa Lietuva skandavo/dainavo tas pačias skanduotes su mažais nukrypimais pritaikytais vietiniam klubui. Dabar viskas visai kitaip. Atsirado pilnas organizuotumas (tiek garsine, tiek vizualine prasme), originalumas. Stengiamasi išsiskirti. Tam skiriamos tiek lėšos, tiek ir laikas, kuriant vizualinę pusę. Manau, jog tai yra nuostabu. Man labai patinka tai, kokį didelį žingsnį padarė mūsų tribūna per pastaruosius metus. O lengva tikrai nebuvo. Tai jaunos kartos su nauju požiūriu ir savo vizijos turėjimu rezultatas.

Grupuotės egzistencijos pradžioje apsiribodavote tik skanduotėmis ar naudojote ir palaikymą pagyvinančias priemones?
Pačioje pradžioje rėmėmės tik trumpomis skanduotėmis ar dainomis. Antrajame sezone tribūnoje atsirado serpantinai ir konfeti (daugeliu atveju – tiesiog sukarpyti laikraščiai). Taip pat tuo metu buvo madinga daryti savo gamybos dūmus. Žinoma, jie nebuvo geros kokybės, bet pradėjome juos naudoti. Užsisakyti dūmų internetu tais laikas buvo nelabai įmanoma.

Kokie santykiai su kitomis ultrų grupuotėmis vyraudavo anksčiau?
Su Lietuvos ultromis santykiai buvo neblogi. Gerai sutardavome su praktiškai visomis grupėmis. Vieni pas kitus nakvodavome per rinktinės rungtynes, išvykas. Labai geri santykiai buvo su Inkaro fanais. Taip pat palaikydavome normalius santykius su Pietų 4 ir Vakarų Frontu. Tuomet tai buvo pagrindinės grupuotės. Scena buvo ganėtinai maža – kaip ir dabar, beje – nes jai vystytis labai sunkios sąlygos. Reikia labai daug dirbti ir pasišvęsti aukoti santykius su kitomis grupuotėmis, jei nori būti pirmas. Bet tai tik mano nuomonė. Visiškai suprantama, kad daug pirmų žinių apie ultrizmą ir gavome iš jau minėtų P4 ir VF, kurie tuomet leisdavo savo fanzinus (žurnalus). Manau, jog tai natūralu. Visuomet yra mokytojai ir mokiniai. Reikia nuo kažko pradėti.

Kaip žinia, esate patyrę daug įvairių nutikimų ankstyvajame DT laikotarpyje. Kokie įsiminė labiausiai?
Daugybė ankstyvų palaikymo metų buvo pilni alkoholio ir nekontroliuojamo elgesio. Žinoma, įstrigo atvejis, kuomet sudaužėmė Vilniaus „Žalgirio“ ir „Polonijos“ (su pastarąja ir vyko rungtynės Vilniuje) savininko J. Lopučio akinius ir jį „aplamdėme“. Po to atvykę banditai iš Vilniaus brigados surado tik vieną mūsiškį likusį Vilniuje (kiti jau buvo išvykę autobusu į Alytų) ir labai stipriai jį „paauklėjo“. Dar vienas keistas incidentas įvyko Alytuje per rungtynes su „Žalgiriu“. Tribūnoje susimušiau su vietiniu alytiškiu ir mūsų skirti atbėgo Pietų 4. Po to įsikišo policija, ko pasekoje, buvo suimti keli P4 nariai ir mūsiškiai. Kodėl? Už pasipriešinimą policijai. Vėliau visa susivienijusi gauja, sudaryta iš mūsų ir P4, patraukė prie nuovados „vaduoti“ įkliuvusiųjų. Daug linksmų būdavo istorijų ir praktiškai visos jos būdavo įtakotos dėl per didelio alkoholio kiekio. Tokios jau ano laikmečio realijos…

Ar prisimeni savo pirmąją išvyką?
Pirmoji mano išvyka buvo į rungtynes Vilniuje su „Lokomotyvu“. Jeigu neklystu, nuvykome septyniese. Tuomet nusifotografavome Katedros aikštėje su raudonai – mėlynomis vėliavomis ir buvome iš karto pastebėti P4 atstovų, kurie iš pradžių mus sumaišė su Maskvos „CSKA“ fanais. Jie apsilankė mūsų rungtynėse ir stebėjo „palaikymą“, kuris buvo labai Ir labai skurdus.

Akimirka iš pirmosios išvykos į Vilnių. 1999-05-08
Akimirka iš pirmosios išvykos į Vilnių. 1999-05-08

Per šį laiką esi nukeliavęs į daug išvykų. Kaip manai, kokį išvykų skaičių jau esi pasiekęs? Kokia kelionė buvo pati įsimintiniausia?
Statistikos jau senokai nevedu, bet, manau, kad virš 100 išvykų tikrai esu padaręs. 56 turėjau dar prie senosios „Dainavos“ – prieš atsikūrimą. Įsimintiniausia – išvyka į Tauragę 2011-aisiais. Tai buvo KAŽKAS TOKIO! Apie tai svajojau daugelį metų. Išvežti daugiau nei pilną autobusą ultrų, puikus palaikymas, vietinių išprovokuotas konfliktas. Ko galima daugiau norėti? Tik dar masiškesnės išvykos. Dauguma, turbūt, net nesupranta kaip linksma keliauti didele grupe. Įsivaizduokime, kaip išsilaipiname bet kuriame Lietuvos mieste 100–150 žmonių „desantu“. Tai juk vienybės ir jėgos simbolis. Pražygiuoti su dainomis per miestą, su simbolika okupuoti visus vietinius barus. Tikiuosi sulaukti ir tokių laikų… Kalbant apie išskirtines išvykas, tai buvo ir daugiau tokių. Pavyzdžiui, apskritai pirmoji organizuota išvyka buvo į Kėdainius, kuomet išvažiavome 17 žmonių ir patys susimokėjome už kelionę. Įsimintina ir išvyka į Rūdiškes, nes į autobusą, talpinantį 14 vietų, susigrūdome net 21 ar 22 žmonės.

Nuo 2011 metų, kai atsikūrė legendinė „Dainava“, kol kas nepavyko iškovoti nė vieno titulo ar medalio. Neabejotina, jog tai turi įtakos mažėjančiam tribūnos narių skaičiui. Kur reikėtų ieškoti motyvacijos tiek senbūviams, tiek naujokams?
Manau, kad laikas daugeliui suprasti, jog klubo palaikymas turi būti NESUSIJĘS su užimama vieta. Pasaulyje yra daugybė klubų jau daugelį metų neiškovojusių didelių trofėjų, tačiau jų fanai yra žinomi dėl fantastiškos ištikimybės ir palaikymo. Mes tiesiog turime daryti savo darbą. O klubas savo. Motyvacija turi būti viena – tikėjimas. Tikėjimas, jog kiekvienas gali būti geresnis, stipresnis, kuomet mūsų yra daug. Kuomet visi esame kaip šeima ir prireikus pagalbos galime padėti vienas kitam. Nuopoliai ir pakilimai yra neišvengiami net dideliems klubams. Ir jei kada nors komandai pavyks iškovoti didelių laimėjimų, visuomet galėsi pasakyti, jog buvai su ja net tada, kai to labiausiai reikėjo. Tu tapsi istorijos, kurią kuriame visi kartu, dali. Tai ir yra motyvacija!

Kaip įvertintum praėjusį Dzūkų Tankų ir Dainavos sezoną?
Sezoną įvertinčiau vidutiniškai. Tiek mums, ultroms, tiek ir klubui. Galbūt lūkesčiai buvo ir didesni, bet reikia žiūrėti į realybę ir savo galimybes. Savotiškai maloniai nuteikė sezono pabaiga tiek tribūnos vaizdu, tiek ir klubo žaidimu. Aš didelių iliuzijų ir neturėjau, nes, manau, kad reikia tiesiog išaugti tam tikrus marškinėlius, kad galima būtų kilti į aukštesnį lygį. Tam pamatai yra dedami ir, jei bus dirbama kryptingai bei nuosekliai, nežiūrint greito–vienadienio (pvz. Utenis A lygoje) rezultato, aš ateitį matau tikrai puikią.

Ko tikiesi iš 2018 metų sezono?
Tikėtis galima daug. Bet dabar geriau pasvajokime. O svajonė žinoma yra vienintelė – I lygos nugalėtojų titulas, patekimas į A lygą, stiprūs ir pastovūs rėmėjai bei gerinama klubo infrastruktūra.

Pabaigai, gal norėtum kažką pasakyti visiems galvojantiems prisijungti prie Dzūkų Tankų bei kada nors buvusiems tribūnoje?
Visų pirma kreipsiuosi į buvusius tribūnos narius. Niekada nevėlu grįžti! Juk patys puikiai suprantate, kad mes kūrėme ir kuriame savo miesto, klubo, regiono sporto tradicijas. Patys suprantate, kokį gerą laiką turėjote tribūnoje ir kiek emocijų išgyvenote. O norintiems prisijungti norėčiau pasakyti tik vieną – net jei esi VIENAS – ATEIK! Čia laukiamas kiekvienas žmogus. Tribūna gali tapti tau vieta susirasti puikių draugų, kurie nepaliks net ištikus nesėkmėms. O jei ateisi su draugų būriu, tai bus dar nuostabiau. Daugelis net neįsivaizduoja koks yra jausmas kuomet tribūnoje ne 30, o 100 ar 200 žmonių. Tai jėgos pojūtis. Pojūtis, kad tu stiprus ir galingas. Mes galime tai sukurti. Sukurti istoriją, sukurti legendą, apie kurią kalbės ateinančios kartos. Pirmyn už „Dainavą“!