Išvyka į Panevėžį arba kaip viltis miršta paskutinė…

Po įspūdingų, palaikymo prasme, dviejų paskutinių rungtynių namuose – išaušo paskutinės sezono išvykos diena. Išvykos kryptis – Panevėžys, tikslas – pergalė ir, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, bronzos medaliai. Bet apie viską iš pradžių…

Spalio 21 diena. Gana ankstų šeštadienio rytą jau įprastoje išvykimo vietoje punktualiai renkasi ištikimiausieji Dzūkų Tankai. Tiesa, ne visi. Keletui penktadienio linksmybės užsitęsė iki paryčių, tad iš lovos išlipti tenka šiek pavėluotai. Sulaukus paskutinių tūsovčikų, nieko nelaukdami sulipame į mikrą ir traukiame tiesiai Panevėžio link. Nors paskutinioji sezono išvyka pritraukia ne tiek ir daug alytiškių – vos 15 (dar du prisijungė vietoje) – mikre visų nuotaikos puikios ir labai optimistinės. O netrukus visus keliaujančius linksminti pradeda išvykos dj’us, po kiekvienos dainos sulaukiantis vis daugiau pageidavimų.

Nepastebimai su keliais sustojimais pasiekiame 25 km nuo Panevėžio esančią Ramygalą, kurioje nusprendžiame pasistiprinti ir šiek tiek sudrumsti vietinių gyventojų ramybę. Apšildę balsus, judame link kelionės tikslo ir likus pusvalandžiui iki mačo pasiekiame Panevėžio dirbtinės dangos stadioną, kur iškart garsiai prisistatome, kas esame ir ko čia atvykome. Prisijungus dar dviems DT veidams, be jokio apsaugos patikrinimo įsikuriame svečių sektoriuje ir dar prieš rungtynių pradžią pradedame palaikymą.

Rungtynės. Kaip parodė laikas, šis mačas galėtų būti vertas filmo scenarijaus. Jau prieš mačą, žinojome, jog norint iškovoti bronzos medalius, mums prireiks ne tik pergalės Panevėžyje, bet ir amžinai trečio ir niekam neįdomaus „Vyčio“ prarastų taškų namuose. Tad mačą pradedame išties galingai, skambame garsiai ir atkreipiame vietinių dėmesį. Nors opozicijos iš 400 Panevėžio karių, pakviestų stebėti nelabai kam aktualios miesto komandos, nesulaukiame, tačiau tūsinamės iš visų jėgų. Netrukus pasisveikiname su kolegomis iš Pirmosios Armados ir kartu visiems primename, jog Panevėžy buvo, yra ir bus gerbiama tik viena komanda – Ekranas. Tą pagyviname ir raudonai mėlynais dūmais, laikinai užpildžiusiais mūsų sektorių. Vaizdas aikštėje pernelyg nedžiugina, o artėjant pirmojo kėlinio pabaigai visus Dzūkų Tankus kiek sunerimti ir kartu nusišypsoti priverčia traumuoto „Dainavos“ vartininko Marcio Melecio keitimas. Vietoj jo į dainaviečių vartus stojo „Dainavos“…. puolėjas Lukas Baranauskas. Tai paskatina tik dar garsiau palaikyti savo mylimą komandą, o pirmasis kėlinys įvarčių neatneša.

Antroje mačo dalyje palaikymas kiek suprastėja. Į tribūną sugrįžus visiems per rungtynių pertrauką vietines parduotuves nusprendusius DT fanatams, prie Luko Baranausko vartų išvystame gana kuriozišką įvartį, išvedantį panevėžiečius į priekį. Nepaisydami rezultato, pagyviname kuriamą palaikymą dar vienu pyro show ir bandome užvesti dainaviečius į kovą. Dzūkų Tankų pastango pasiteisina ir kėlinio viduryje „Dainavos“ gynėjas Ilya Tsyvilko fantastišku smūgiu nepalieka jokių vilčių šeimininkų vartininkui ir išlygina mačą rezultatą, taip priversdamas sprogti (tiesiogine šio žodžio prasme) mūsų sektoriui. Negana to, sužinome, jog „Vytis“ namuose praleidžia įvartį į savo vartus ir dar labiau atgaivina šansus pakilti į trečiąją poziciją. Nespėjus atslūgti emocijoms po Ilya Tsyvilko įvarčio, DT sektorių į euforiją paskandina Karolis Gvildys, išvedantis dainaviečius į priekį ir, kartu, į trečią vietą! Gražiausių spalvų dūmai, fajeriai, bombos, pitch invasion’as ir emocijos, kurių neįmanoma apibūdinti… Nuo atsikūrimo pradžios „Dainava“ niekada nebuvo taip arti medalių, tad, tai jausdami, užsukame didžiausią tūsą savo sektoriuje ir skambame pavydėtinai. Traukdami pergalingas dainas, nuolat tikriname rezultatą Vilniuje, leidžiantį dainaviečiams pasipuošti bronzos medaliais. Teisėjas pradeda skaičiuoti pridėtą laiką, o mes pradedame tikėti, jog medaliai jau labai arti, tačiau… visą tribūną nutildo žinia, jos buvęs dainavietis M. Makutunovičius per 90+1 min. Vilniuje išvedė „Vytį“ į priekį ir mūsų svajonę nukėlė dar bent metams. Nusivylę, tačiau tęsiame dainaviečių palaikymą iki pat mačo pabaigos. Teisėjo švilpukas fiksuoja dar vieną „Dainavos“ pergalę, tiesa, ne tokią saldžią, kokią buvo tikėtąsi. Futbolininkai, sužinoję nesėkmingą rezultatą sostinėje, dėkoja už palaikymą ir prižada medalius kitą sezoną. Bendromis dainomis su dainaviečiais dar kartą apsikeičiame palaikymo kalbomis ir padėkomis, už atiduotas jėgas, ginant raudonai mėlynas spalvas. Trūko vos vieno žingsnio…

Iš stadiono skirstytis nesiskubiname ir dar 15 minučių tęsiame palaikymą. Mikro link patraukiame tik viso mačo metu šaltakraujiškumu stebinusio vietinės apsaugos vado raginimu. Dar kartą garsiai primename, jog Panevėžyje palaikymo vertas tik Ekranas, atsisveikiname su Pirmosios Armados vyrukais ir traukiame centro link. Apsilankius viename prekybos centrų, nusprendžiame pavakarieniauti lietuviškų patiekalų restorane, kur sutinkame ir keletą komandos futbolininkus. Dar kartą apsikeičiame padėkomis ir šeimyniškai pasistiprinus bei pakėlus po bokalą, atsisveikiname bei keliaujame namų link. Tūsas mikre pakeičia lokaciją ir iš galo keliasi į priekį, taip galines sėdynes užleisdamas „ramybės“ norintiems ištikimiausiems. Miegas ir nuovargis užkariauja vis daugiau DT veidų, tad Alytų pasiekiame gana ramiai. Kol vieni nusprendžia keliauti tiesiai namo, ištvermingiausieji šeštadienio vakarą nusprendžia pratęsti dar viena kelione po Alytaus barus…

Nors iki bronzos medalių pritrūko vos vieno žingsnio – dar kartą visos Dzūkų Tankų bendruomenės vardu dėkojame futbolininkams už nuostabų sezoną, iškovotas pergales ir nepamirštamas emocijas! Būtent tai ir yra, dėl ko mes gyvename! Iki kito sezono!