Eidami į stadioną, iš apsaugos „vadovės“ išgirstame, kad neva ir mums reikia nusipirkti bilietus į rungtynes. Tačiau be rimtesnių konfliktų visi įeiname kaip ir mums priklauso. Tuoj pat prisistato ir Kruojos atstovas, kuris bando mus gąsdinti ‘baudomis už netinkamą ir nesportišką elgesį’. Didelio dėmesio į jį neskiriame ir sustojame svečių komandos sirgaliams skirtame sektoriuje, kuriame prie mūsų prisijungia dar du iš Vilniaus atvažiavę Dzūkų Tankai. Tribūnoje – 16 veidų. Pasisveikiname su PA vyrukais ir pradedame palaikymą sulig pirmuoju teisėjo švilpuku. Jau antrąją mačo minutę (taip užfiksavo gerbiamas rungtynių komisaras) uždegame mėlynus bei raudonus dūmus. Palaikymas, lyginant su pirmaisiais dvejais sezono mačais, gana neblogas, skanduojame be didesnių pauzių. Keletas skanduočių suskamba visai gerai, nors vaizdas aikštėje – per pirmąsias 15 minučių praleisti du įvarčiai – pozityvumo ir garsumo neprideda. Pirmajame kėlinyje komanda nesukuria nė vienos progos įvarčiui įmušti, kas verčia į pertrauką išeiti dar liūdnesnėmis nuotaikomis.
Antrajame kėlinyje garsinis palaikymas šiek tiek suprastėja, nors komandos žaidimas, lyginant su pirmuoju kėliniu, kiek pagerėjęs. Gal ir būtų galima tikėtis realesnių progų, tačiau pagrindinio puolėjo, jei taip galima pasakyti, meistriškumo stoka neleidžia pasinaudoti nė viena Kruojos gynėjų klaida, to pasekoje, krenta dar vienas įvartis į mūsų vartus. Tačiau ir toliau stengiamės garsiai palaikyti komandą. Po ketvirtojo įvarčio, Balčės sukuria bene pirmą pavojingą sezono progą – pataiko į varžovų vartų skersinį, taip pagyvindamas visą mūsų sektorių. Rungtynės baigiasi dar viena skaudžia Dainavos nesėkme – 0:4. Apsikeičiame plojimais su žaidėjais ir, persimetę keliais sakiniais su komandos treneriu, paliekame stadioną.
Išvažiuodami iš miesto, sustojame vietiniame prekybos centre, kur pasipildome maisto ir gėrimų atsargas. Taip pat sutinkame komandą, sustojusią čia pat. Liūdnais veidais netrukus pajudame link Alytaus. Kelionė namo taip pat gana rami ir labai neprailgsta. Mikroautobuse, aptarinėjant komandos žaidimo spragas, sužinome, jog esami įtraukti į rungtynių protokolą, kas veiduose sukelia tik šypsenas 🙂 Padarius keletą sustojimų, pasiekiame Kauną, kur atsisveikiname su dviem DT fanatais. Į gimtąjį miestą grįžtame jau gerokai popiet ir atsisveikiname iki kitų mačų.
Ačiū keliavusiems kartu! Džiugina tai, jog pagaliau sukūrėme kažką panašaus į tai, kas vadinama palaikymu, tačiau stengtis dar tikrai yra kur.
P.S. Rungtynių komisarui linkime būti pastabesniam ir kitą kartą pabandyti tinkamai suskaičiuoti ne tik „garsinius užtaisus“, bet ir „spalvotus deglus“! 🙂
Beje, komandą ir toliau palaikysime taip, kaip mes norime.
P.P.S. DIDELĮ IR NUOŠIRDDŲ AČIŪ tariame ASRC, kurių debiliškomis akimis, sekmadienio namų mačą žaisime mylimiausiame Kaune.