Interviu | Martynas Biržinis: apie futbolininko karjerą, auklėtinių vertybes ir kuriozines situacijas

Prieš metus rubrikoje „Dzūkų Tankų #Legendos“ Martyną Biržinį įvardijome kaip tikrą Alytaus miesto ir futbolo patriotą. Dabartinis „Dainavos“ fizinio rengimo treneris kaip futbolininkas augo ir subrendo tik Alytaus futbolo sistemoje. Karjerą Alytaus „Dainavoje“ saugas pradėjo vos 16 metų ir klubo garbę gynė net 12 sezonų. Atkaklus, emocingas ir užsispyręs alytiškis niekada nenusileisdavo priešininkams ir tuo užkariavo „Dainavos“ sirgalių širdis.

Patarimų ir pastabų Dzūkų Tankams niekada nestokojęs futbolininkas pastebima asmenybe Alytuje išliko iki šiol. Šiandien pedagogo ir futbolo trenerio darbą Alytuje dirbantis Beržas augina naująją kartą, kuri vieną dieną gins ir Alytaus „Dainavos“ klubo spalvas.

Martynas dalinasi prisiminimais, ne visiems girdėtomis istorijomis, nuotraukomis bei atsakymais į Dzūkų Tankų patron’ų klausimus.

Daugelio Alytaus „Dainavos“ sirgalių esi vadinamas tikru Alytaus patriotu, perėjusiu per keletą skirtingų kartų – pats vilkėjai raudonai mėlynus marškinėlius, čia užbaigei profesionalo karjerą, dabar gini „Dainavos“ senjorų komandos garbę bei prisidedi prie jaunųjų talentų augimo ir treniravimo klubo akademijoje. Kas būtent nulėmė, jog bemaž visą gyvenimą leidi Alytuje?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Gal trūko ryžto persikelti gyventi kažkur kitur, gal tiesiog nemačiau būtinybės to keisti. Laiko dabar jau neatsuksi ir yra kaip yra. Alytus – gražus ir jaukus miestas, galintis pasigirti parkais ir gamta. Taip pat pabrėžčiau ir patogią Alytaus lokaciją – Vilnius, Kaunas, Druskininkai, Birštonas visur galima nuvykti per valandą ar net mažiau. Pripratau ir lyg įaugau čia, todėl artimiausiu metu neketinu iš šio miestelio išvykti. Na, nebent atsirastų galimybė persikelti gyventi į Barseloną 😀 Dabar ginu „Dainavos“ senjorų garbę ginu, nes privalau – ten visi mano seni komandos draugai, o pati komanda – su fantastiška atmosfera. Bet jau reikės kažkada pasakyti STOP – futbolo jau nebelankau 😀

Turi daug artimų draugų alytiškių, žaidusių įvairiuose Europos klubuose bei Lietuvos futbolo rinktinėje. Kaip manai, ko pritrūko pačiam pasiekti tokį lygį? Jei turėtum galimybę, kurį savo sprendimą pakeistum?

Manau, kiekvienas žaidėjas turi savo „lubas”, gal trūko ir sėkmės, tačiau laiko jau nebeatsuksi. Žinau, ko niekada netrūko, tai noro, užsispyrimo ir sportinio pykčio, kurio dažnu atveju būdavo ir stipriai per daug 😀 Niekada nemėgau pralaimėti, kartais ir susipykdavau su visais, su kuo tik įmanoma. Tarsi rungtynių metu užkrisdavo šalmas ir rūpėdavo tik pergalė 😀 Po to pagalvodavau, kad reikia tvardytis, bet ateina sekančios rungtynės ir aš vėl toks pats, kaip tame filme „Švilpiko diena“ 😀

Nuotraukoje iš kairės: Mindaugas Panka, Martynas Biržinis ir Vytautas Lukša

Prisiminus praeities sezonus, kurį bendraklubį galėtum išskirti kaip didžiausią „baliauninką“? Kuris futbolininkas iš dabartinės „Dainavos“ atitiktų tokį epitetą?

Tiesą pasakius, per tą laiką viskas žymiai pasikeitė. Seniau nebūdavo žaidėjų iš užsienio šalių, beveik visa komanda buvo suburta vien tik iš alytiškių, tad mes būdavome kaip viena didelė šeima. Džiaugiuosi, kad teko žaisti ir bendrauti su nuostabiais, nuoširdžiais žmonėmis, kurie net mane, tokio ūmaus ir sudėtingo charakterio, įstengė pakęsti 😀 Kažko vieno negalėčiau išskirti nes visi būdavome vieningi kaip kumštis.

Viename interviu esi minėjęs, jog treniruodamas vaikus pradžioje į rezultatus stengiesi nekreipti dėmesio. Pats esi pasižymėjęs kaip užsispyręs kovotojas, turintis savo nuomonę. Kokias 3 vertybes išskirtum, kurias bandai įskiepyti futbolo treniruotes lankantiems jauniesiems talentams?

Dėl rezultato galbūt šiek tiek melavau, jis man visada labai svarbus 🙂 Gal tai nelabai gerai vaikų futbole, tad šiuo atveju taip, stengiuosi to nestatyti į pirmą vietą. Vaikams sakau – kaip ispanai, portugalai ar olandai mes niekada nebūsime. Mes turime būti kovingi ir drąsūs kaip islandai. Mano akimis, tik toks įmanomas mūsų šalies futbolo kelias. Mes, lietuviai, turim keisti mentalitetą, būti kovingi kaip islandai  ir žaisti iš visos širdies, tik taip mes galėsime kovoti ir nugalėti. Tik kovingumu ir begaliniu noru.

Ar jaunieji talentai turi svajonę užsivilkti Alytaus „Dainavos“ marškinėlius ar labiau svajoja apie užsienius klubus?

Labai norėčiau, kad, visų pirma, jie savo karjeras pradėtų ir baigtų „Dainavos“ futbolo klube. O tarp pradžios ir pabaigos žaistų stipriuose Lietuvos ar užsienio klubuose. Mano, kaip vaikų futbolo trenerio svajonė, matyti savo auklėtinį atstovaujant Lietuvos rinktinei ir, kad jie mūsų šalį išvestų į Europos ar Pasaulio futbolo čempionatą. Sakoma, jog svajonės pildosi, jeigu jomis labai tiki, tad to sau ir linkiu 😀

Minėtu kovingumu ir 100% maksimalizmu išsiskirdavai ne tik rungtynėse, bet ir treniruotėse. Būtent dėl to yra nukentėję ne tik oponentai, bet ir savos komandos nariai. Tą galėtų patvirtinti ir vienas iš „Dainavos“ veteranų (S.L.). Kaip sekėsi tvarkytis su minėtu maksimalizmu ir kas nuo jo yra nukentėję labiausiai?

Jau minėjau, kad kiekvienų rungtynių metu pas mane būdavo labai daug sportinio pykčio, noro laimėti, bet joms pasibaigus aš nurimdavau. Manau, kad tai – gera savybė, nes daugeliui šių laikų jaunuolių to maksimalizmo ir kovingumo labai trūksta.

Ištikimiausieji Alytaus futbolo sirgaliai yra girdėję dabar jau kuriozine vadinama istoriją, kai dar Alytaus „Alyčio“ laikais rungtynėse Vingio parke patyrėte skaudų pralaimėjimą ne aikštėje, o rūbinėje. Papasakok plačiau.

Šią istoriją pamenu kaip vakar 😀 Prieš draugiškas rungtynes Vingio parke, kaip įprasta, visus brangius daiktus – telefonus, pinigines sudėdavome į vieną kuprinę ir ją pasiimdavome ant atsarginių suolelio. Komandos jaunimas buvo atsakingi paimti tą kuprinę, bet jie pamiršo ir paliko rūbinėje. Po rungtynių grįžę į rūbinę mes jos jau neberadome 😀 Tai buvo turbūt pats lengviausias to vagies grobis – viskas sudėta į vieną kuprinę, paruošta lyg dovanėlė jam, kurią teliko tik pasiimti 😀 Dabar juokinga prisiminus šią istoriją, bet tada buvo tikrai pikta ir liūdna.

Niekada nevengdavai pabendrauti ir iki pat dabar palaikai šiltus santykius su aktyviausiais Dzūkų Tankais. Ar futbolininkams vis dar svarbu žaisti tuose klubuose, kurie turi aktyvius sirgalius?

Dzūkų Tankai – tai neatskiriama futbolo klubo „Dainava“ dalis. Tuo gali didžiuotis visi – „Dainavos” žaidėjai, administracija, savininkai ir, nepabijosiu pasakyti, visi alytiškiai, kurie myli futbolą. Tikras futbolo klubas – tai tas klubas, kuris turi ištikimus fanus. Yra daug klubų, kurie neturi tikrų fanų, o be fanų – jie lyg be veido, identiteto, lyg pilka niekam neįdomi masė. Kuo jūsų daugiau tribūnose, tuo žaidėjams daugiau jėgų, noro ir energijos.

Kokią pergalę šventei užfiksuotoje nuotraukoje? Atsakant į klausimą, taip pat papasakok, koks sportas be futbolo kelia didžiausias emocijas kaip žiūrovui.

Nuotraukoje, jeigu neklystu, 2003 metų Europos krepšinio čempionato ir Lietuvos rinktinės triumfas jame bei mūsų šventimas stebint finalo rungtynes 😀 Manęs nuotraukoje nesimato, nes buvau pačioje šios žmonių krūvos apačioje 😂 Atsakant į klausimą apie kitą sporto šaką – labai norėčiau, kad Lietuvoje būtų stipri ledo ritulio lyga ir rinktinė. Ledo ritulys – tikrų vyrų sportas.

Ar tiesa, kad nuolat stebi Barcelona FC klubo naujienas, rungtynes, tačiau gali pasigirti spintoje turimais Real Madrid marškinėliais su Ronaldo, Gutierrez ir kitų žymių futbolininkų parašais?

Kaip sakoma, priešą visada turi laikyti arti savęs 😀 Istorija, kaip Madrido Real marškinėlių atsirado pas mane yra gan paprasta. Draugas, buvęs krepšininkas, Nerijus Varnelis labai gerai sutardavo su broliais Lavrinovičiais, iš kurių vienas – tuo metu žaidė Madrido Real krepšinio klube, tad jis mums ir suorganizavo bilietus į El Clasico, o po rungtynių atnešė dovanų Madrido Real futbolo klubo marškinėlius su visų žaidėjų parašais. Aš gavau žaidėjo Guti marškinėlius. Dideliu ačiū Darjušui.

Taip pat esi Anglijos futbolo rinktinės gerbėjas. Kurią rinktinę palaikai Europos ir Pasaulio čempionatų finaluose? Ar vis dar seki Hammers‘ų (West Ham United F.C.) žaidimą?

Nuo mažens sergu už Anglijos rinktinę ir visuose čempionatuose juos palaikau, jeigu anglams nesiseka ir iškrenta anksti – seku olandų žaidimą arba tiesiog sergu už gražų futbolą 🙂 O West Ham’ą seku todėl, nes gyvendamas Londone, gyvenau netoli West Ham stadiono ir buvau keliose jų rungtynėse. Nuo tada man imponuoja plaktukai, o prie to prisidėjo ir pėdsaką atmintyje palikęs filmas „Green street hooligans“.

Pabaigai – Beržo prognozė: kuriais metais Lietuvos futbolo rinktinę išvysime Europos futbolo čempionate?

Viena iš svajonių – gyvai sulaukti šio įvykio Pažadėjau sau, jeigu taip kada nors nutiks – pasisiųsiu  geltonai žaliai raudoną kostiumą ir vyksiu palaikyti Lietuvos futbolo rinktinę į bet kurią Europos šalį, kur tik jis vyks 😀


Prisidėkite prie mūsų kuriamo palaikymo Alytaus „Dainavos“ klubui – tapkite Dzūkų Tankų patron’u!