Nors 32 metų italas Fabio Mazzone už Alytaus „Dainavos“ vairo stojo tik praėjusios vasaros pabaigoje, tačiau sunkiu darbu ir atsidavimu komandai strategas greitai įgijo Dzūkų Tankų pasitikėjimą. Su treneriu palaikome itin šiltus santykius, tad nusprendėme jį pakalbinti mums artimomis temomis. Fabio labai džiaugiasi mūsų rodomu dėmesiu ir dalinasi atsakymais kartu su visais.
Treneri, esate kilęs iš Italijos, Apulijos regiono sostinės Bario. Ar tiesa, kad palaikote Serie C žaidžiančią AS „Bari“ ekipą? Galbūt turite kitą favoritą gimtojoje šalyje?
Kaip žmogus, kuris neįsivaizduoja gyvenimo be futbolo, jaučiuosi labai laimingas, jog turėjau galimybę palaikyti „Bari“ komandą žaidžiančią Serie A bei geriausiais savo laikais iškovojančią pergales pilname San Nicola stadione. Anuomet į kiekvienas namų rungtynes susirinkdavo beveik 60 tūkstančių žiūrovų, o pergalių buvo tikrai įsimintinų, ypač prieš tokius visiems žinomus grandus kaip „Inter“, „Juventus“ ar „Milan“.
Prisimenu, kuomet mano dėdė atsivedė mane į Curva Nord (AS „Bari“ ultrų) tribūną, kurioje nebuvo nei vienos vietos atsisėsti. Niekuomet nepamiršiu, koks nuostabus jausmas ir nepakartojama atmosfera tą kartą buvo stadione. Taip pat nepamiršiu ir kitų visam gyvenimui įstrigusių akimirkų, pavyzdžiui, 1999-ųjų sezone Antonio Cassano pelnyto pergalingo įvarčio prieš „Inter“, kuris nulėmė visišką išprotėjimą stadione! (VIDEO)
Atsakant į klausimą – taip, „Bari“ klubas visada turi vietą mano širdyje, nepaisaint to, kurioje lygoje jis rungtyniauja.
Taip pat, kai buvau vaikas, palaikiau ir keletą kitų klubų, tačiau tai buvo labiau trumpalaikis susižavėjimas nei tikra aistra.
Užaugote šalyje, kurioje ultrų palaikymo kultūra yra plačiai paplitusi. Kaip palaikymo kultūrą galite apibūdinti savo šalies klubuose/miestuose? Kokia asmeninė patirtis su sirgalių palaikymo kultūromis šalyse, kuriose teko dirbti?
Italijoje ultrų grupuotes galima išvysti bet kuriame futbolo lygmenyje – net mėgėjų divizionuose. Vietinės komandos palaikymas suvienija įvairių socialinių sluoksnių žmones po ta pačia vėliava.
Asmeniškai aš, tiek kaip žaidėjas, tiek kaip treneris, visuomet turėjau gerus santykius su fanais. Nesvarbu, ar tuo metu buvau Italijoje, ar Kipre, ar Lietuvoje.
Fanų palaikymas man visuomet suteikia papildomos motyvacijos išspausti iš savęs daugiau nei 100 procentų. Visada jaučiu didelę pagarbą fanams, o ypač vertinu ultrų mentalitetą, jų meilę klubo spalvoms ir jų iškėlimą aukščiau kitų dalykų gyvenime.
Italija garsėja savo derbiais (Derby of the Capital: Lazio – Roma, Derby of the Madonna: Inter – Milan, Derby della Mole: Juventus – Torino). Ar yra tekę lankytis bent viename iš jų? Kokią jų atmosfera ir reikšmė miestui, žmonėms?
Deja, tačiau niekuomet neteko matyti šių derbių gyvai, tačiau ne kartą teko lankytis vadinamajame Apulijos regiono derbyje tarp „Bari“ ir „Leece“ komandų jau minėtame San Nicola stadione.
Taip pat esu dalyvavęs keliuose regioniniuose derbiuose kaip futbolininkas.
Būsiu banalus, tačiau manau, jog tokių rungtynių svarba yra kur kas didesnė nei įprastų. Kartais pergalė derbyje reiškia daugiau nei galutinė vieta turnyro lentelėje.
Per savo trumpą treniravimo ir futbolo analitiko karjerą jau spėjote įgyti patirties Anglijoje ir Kipre. Kurių pasaulio futbolo trenerių idealogijos pačiam yra artimiausios?
Šiuo metu, įskaitant Lietuvą, treneriu arba analitiku esu dirbęs keturiose šalyse. Visuomet noriu tobulėti, todėl neretai įvairiomis idėjomis, mintimis bei praktikomis apsikeičiame ir su treneriais iš kitų šalių.
Išskirti vienos šalies negalėčiau, kadangi kiekviena patirtis ženkliai prisidėjo prie mano tobulėjimo, papildė mano žinių bagažą.
Kalbant apie trenerio ideologiją, manau, jog didžiausią įtaką mano futbolo supratimui ir mąstymui padarė Italija. Visgi, toje šalyje praleidau ilgiausią savo karjeros dalį.
Pats profesionaliai žaidėte futbolą iki 25-erių metų. Kokia asmenybė kaip futbolininkas buvote aikštėje?
Daugiausiai rungtyniavau atraminio saugo pozicijoje. Mano žaidimas buvo paremtas ne fizinėmis savybėmis, o mąstymu, geresnės pozicijos užsiėmimu, aikštės skaitymu.
Jeigu reikėtų išskirti pagrindinius savo, kaip žaidėjo, privalumus, paminėčiau perdavimų realizavimą, žaidimo organizavimą bei dvikovų aikštės viduryje laimėjimą.
Nuo pat vaikystės buvau jaunimo komandų lyderis ir dažniausiai būdavau išrenkamas kapitonu, kad ir kokioje ekipoje rungtyniaučiau.
Esate labai jaunas treneris ir jau antrą sezoną leidžiate už Alytaus „Dainavos“ vairo. Priminkite visiems kaip atsidūrėte Lietuvoje ir, galiausiai, Alytuje.
Kai užsidaro vienos durys – atsiveria kitos. Baigiantis praktikai Kipre sulaukiau gero pasiūlymo iš Lietuvos. Atsižvelgiant į tai, jog mano žmona yra lietuvė, pasitarėme ir nusprendėme, jog vykti į Lietuvą bus geriausias sprendimas.
Gyvename Druskininkuose, tad Alytus yra artimiausias miestas, turintis profesionalią futbolo komandą. Stebėjau ne vienas DFK „Dainavos“ rungtynes ir buvau sužavėtas klubo istorijos, fanų, stadiono aplinkos.
Kiek vėliau turėjome keletą susitikimų su klubo vadovybe ir vieno iš jų metu man buvo pasiūlytas iššūkis perimti Alytaus „Dainavos“ vairą. Šį iššūkį priėmiau ir nuo to laiko visą savo energiją ir aistrą atiduodu būtent šiam klubui.
Kiek asmeniškai jums kaip komandos treneriui svarbus fanų palaikymas? Kokią įtaką tai daro žaidėjams? Ar tai neprideda papildomos atsakomybės žaidėjams?
Sirgalių palaikymas komandai yra gyvybiškai svarbus. Tai yra faktorius, varantis į priekį ir neapsakomai prisideda prie geresnių komandos rezultatų bei leidžia mums jaustis, jog rungtynėse nesame vieni.
Niekada nepamiršiu, kai žaidžiant AS „Bisceglie“ 1913 klube ultros visą sezoną nuostabiai palaikė kiekvienose rungtynėse ir taip pastūmėjo mus iki atkrintamųjų etapo. Tąkart pralošėme tik „Trapani“ ekipai, kuri vėliau per trejus metus iš 5-ojo diviziono pakilo iki Serie B. Sunku apibūdinti tą jausmą, kai tiek fanų sukorė daugiau nei 800 kilometrų ir palaikė mus Trapanio mieste Sicilijoje.
Kalbant apie papildomą spaudimą futbolininkams, galiu pasakyti, jog žaidėjai ir, apskritai, profesionalūs atletai turi susitvarkyti su tuo. Ir būtent tai, kaip jie tą padarys, galiausiai nulems kokiame lygyje jie galės rungtyniauti ateityje.
Pats nevengiate kontakto su ištikimiausiais ultrų nariais ir su jais sūkurėte šiltą santykį. Kokią įtaką daro tai, jog šioje sezono stadijoje rungtynės vyksta be žiūrovų?
Dievinu tai, ką Dzūkų Tankai daro prieš, per ir po rungtynių. Tai mane tiesiog „veža“, tad esu labai dėkingas už tokį palaikymą. Būsiu atviras, turbūt visi šio klubo futbolininkai ir nariai tiesiog „kaifuoja“ nuo tokio palaikymo.
Žaidimas be žiūrovų, kuomet turime tokius nuostabius fanus, mums yra didelis trūkumas. Nekantraujame, kada vėl turėsime šį užnugarį Lietuvos stadionuose.
Papasakokite apie įsimintiniausią praėjusio sezono akimirką.
Įsimintiniausia praėjusio sezono akimirka įvardinčiau rungtynes prieš „Vilniaus Vytį“, kuomet namuose atsilikinėdami 1:2 sugebėjome išplėšti pergalę rezultatu 4:2.
Emocijos rungtynių metu buvo pasiekusios aukščiausią tašką, o futbolininkų pelnyti įvarčiai – įspūdingi, kaip ir pergalės šventimas su fanais. Tokią pergalę sunku pamiršti…
Nedaugelis žino, jog su šeima gyvenate Druskininkuose ir kasdien važinėjate į Alytų. Koks įspūdis apie šiuos miestus ir Dzūkijos regioną?
Gamta Dzūkijoje yra labai graži, tuo pačiu ir labai skirtinga lyginant su ta, kurią esu įpratęs matyti. Žmonės yra tikrai šilti ir visuomet palaikantys.
Ir tai nėra tik mano nuomonė. Tą patį išgirdau ir iš savo draugų bei artimųjų, kurie buvo atvykę aplankyti mano šeimos.
Dzūkijoje gyvenu jau dvejus metus ir galiu drąsiai teigti, jog jaučiuosi kaip namuose.
Dzūkų Tankai šiemet mini 20-ąjį aktyvaus judėjimo gimtadienį. Ko palinkėtumėte Dzūkų Tankams bei visiems klubo sirgaliams?
Šiuo visiems nelengvu metu palinkėčiau išlikti sveikiems ir, jog šis sezonas būtų įsimintinas bei sėkmingas mums visiems. Nekantrauju ir vėl Jus girdėti stadione. Pirmyn už „Dainavą“!